Pokyčiai terapijoje

Pastabumas ir sąmoningumas

Kartais žmonės pradeda terapiją tikėdamiesi prieiti prie kažko svarbaus - „sujungti“ savo patirtis ir rasti priežastis, kodėl dalykai yra tokie, kokie yra. Neretai tai virsta lūkesčiu, kad vieną dieną įvyks „lūžis“, kuris padės lengvai pakreipti gyvenimą ir savijautą norima kryptimi. Tačiau dirbdama su klientais vis dažniau pastebiu, kad pokyčiai atsiranda ir įsiterpia į gyvenimą pamažu, beveik nepastebimai. Jie gali pasireikšti kaip sumažėjęs savikritiškų minčių kiekis, kaip ištartas „ne“ be impulso teisintis ar tiesiog, kaip leidimas sau sustoti ir pailsėti. Nors pokyčiai kiekvienam pasireiškia įvairiai ir skirtingu metu, keli mažiau staigūs, tačiau dažni pokyčiai gali būti pastebimi beveik pas daugelį, pradėjusius lankyti terapiją.

Dažnai pokyčiai labai nežymiai prasideda nuo žmogaus pastabumo ir sąmoningumo. Kadangi terapinių susitikimų metu daug dėmesio skiriama žmogaus patyrimo suvokimui, natūralu, kad imame daugiau kalbėti apie jausmus, todėl neišvengiamai stiprėja įgūdis pastebėti tuos išgyvenimus kasdienybėje. Į dėmesio lauką vis dažniau patenka atsirandančios mintys, patiriami jausmai ar elgesio modeliai. Žmogus vis dažniau ima tarsi iš šono pastebėti savo reakcijas - tai, kas vykdavo automatiškai, dabar tampa aiškiau matoma ir suprantama. Šis naujas vidinis matomumas dažnai ir yra pirmasis ženklas, kad viduje kažkas ima keistis.

Jausmų atpažinimas

Atsiradus pastabumui ir sąmoningumui savo išgyvenimams, t.y. juos lengviau pastebėti be reagavimo, tampa lengviau pastebėti ir atpažinti jausmus. Kai jausmai nebepasireiškia vien automatinėmis reakcijomis, žmogus vis dažniau stabteli prieš reaguodamas. Vis daugiau dėmesio nukrypsta į kūno pojūčius, lydinčius tam tikrą emociją, ir į mintis, kurios kyla jausmui suintensyvėjus. Pavyzdžiui, supykus, vietoj įprasto impulso veikti, žmogus gali akimirkai sustoti ir pajusti, kur kūne reiškiasi pyktis - gal ima kaisti ir prakaituoti delnai, suaktyvėja nemalonios mintys. Šis sąmoningesnis stebėjimas tampa svarbia pokyčio dalimi.

Kalbėjimas apie jausmus

Kadangi jausmų tyrinėjimas užima nemažą dalį terapinio susitikimo, ilgainiui tampa vis lengviau apie juos kalbėti ir už kabineto ribų, su žmonėmis savo gyvenime. Dažnai klientai ima suprasti, kad jų emocijos ir išgyvenimai yra svarbūs, verti dėmesio ir vietos, tad kalbėjimas apie juos, jų įvardinimas ir pripažinimas tampa dar viena pokyčio dalis.

Nors pokyčių gali būti įvairių ir jie gali skirtis priklausomai nuo žmogaus, dažniausiai jie pradedami jausti pamažu. Dažniausiai tai pasireiškia didesniu pastabumu tam, kas vyksta vidiniame pasaulyje ir kūne. Mintys tampa nebe tokios visa apimančios, jausmai - nebe tokie greitai ir staiga užvaldantys. O kuomet vis lengviau pastebėti tai, kas vyksta su mumis viduje, santykis su savimi ima stiprėti ir pildytis atjauta sau. Nors terapijoje pokyčiai retai ateina staiga, jie gali tyliai įsiterpti į kasdienybę ir ilgainiui padaryti didelį skirtumą mūsų savijautai.

„Egzistuoja keistas paradokasas: kai priimu save tokį, koks esu, aš keičiuosi.“

- C.R. Rogers

Atjauta sau

Neretai terapiniame procese ima stiprėti atjauta sau. Ne tik geriau suprantame, kodėl jaučiamės vienaip ar kitaip, bet ima ryškėti ir mūsų pačių poreikiai, atsiranda daugiau noro bei gebėjimo jais pasirūpinti. Atjauta sau gali pasireikšti ribų brėžimu, pavyzdžiui, pasakymu „ne“ ar „stop“ tam, kad apsaugotume savo jausmus. Mažiau gyvename kitų poreikiams, ypač tada, kai tai kainuoja mūsų pačių gerą savijautą. Gali pamažu silpnėti savikritiškos mintys ir stiprėti suvokimas, kad klysti yra žmogiška, kad nesu tobula(-s). Pokytis gali reikštis ir kasdienių įpročių pasikeitimu - imame elgtis vis labiau sau palankiai, tiek fizine, tiek psichologine prasme.